"Svetimo skausmo nebūna"- sakydavo mano močiutė (Amžiną Jai Atilsį). Ar tai reiškia, jog jei aš verksiu, verksi ir tu? Verks, liūdės visi? O jei jums skaudės, tai skaudės ir man? Turbūt ne. Turbūt, kad ir kaip norėtum skausmu nepasidalinsi ir jokie: "aš tave suprantu", "esu tai patyręs" nepadės, o galbūt netgi dar labiau viską apsunkins. O gal iš tikrųjų lietuviai moka džiaugtis tik tada, kai kaimyno stogas dega? Juk kai kitas laimingas, jam viskas sekasi, ir nenorėdamas jam pavydi: "kodėl ne man?",kad ir "baltu pavydu", o kai kitam blogai? Tada džiaugiesi: "tegu pamato ir kitokį gyvenimą, tegu kapstosi, kaip musė barščiuose". Juk "kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais!"- šimtmečius šaukia žmonija. Nesąmonė. Pasakykit tą badaujantiems, benamiams, našlaičiams...Taip jie išgyvens, bet ar taps stipresni? Jie jau numesti į bedugnę...Geriau leisk žmogui pastovėti ant bedugnės krašto, parodyk tą bedugnę...kitaip sakant leisk rinktis - viskas arba nieko. Tie, kurie pasirinks žengti žingsnį nuo bedugnės ir taps stipresni,nes niekada nenorės įšokti ten,kur nieko nėra..tik skausmas. Stengsis to išvengti, pils kalnus, lips į juos, kad tik nereikėtų nukristi. O kas bus jei sustosi? Sustojęs atsidursi pradiniame taške, ten prie bedugnės kur galimi tik du variantai...Tik čia jau bus nebe "parodomasis priėjimas", niekas jau nebelaikys už nugaros, liks tik tavo apsisprendimas. Kuris ne visada gali būti teisingas. Bet juk ir tu nori parodyti pasauliui: "aš stiprus!", nors tik akimirką...Tai ar liūdės kiti su tavimi (dėl to svetimo skausmo)? Turbūt ne. Užteks "mandagumo klausimo"-"kodėl?", atsakymo "taip nusprendžiau" ir viskas. Tiek to svetimo skausmo...O tau skaudės, dar ilgai skaudės...
