Ar iš tikrųjų jausmai gali nepaisyti nei laiko, nei atstumo, nei religijos, nei kultūrų skirtumų?
Tikriausiai ne viena yra girdėjusi pasakojimų apie lietuvaičių ir užsieniečių meilės romanus. Ši istorija kažkuo panaši į kitas, kažkuo skiriasi.
Ji – 24-ejų metų lietuvaitė Lina, jis – 28-erių marokietis Mohamedas, gyvenantis Dubajuje. Pradėkim nuo to, kaip susikirto jų keliai...Vaikinas į Lietuvą atvažiavo pagal Erasmus studentų mainų programą. O kaipgi studentų gyvenimas be vakarėlių...Taigi per vieną tokį Erasmus party jie ir susitiko...Iškart rado bendrą kalbą, vienas kitam patiko. O kodėl nepraleidus vasaros kartu? Taip ir įvyko, jie linksmai leido dienas Lietuvoje. Šis vasaros romanas baigėsi, kai jam, pasibaigus studijoms, jau reikėjo važiuoti atgal į gimtinę. Būtų galima čia ir dėti tašką – gražus vasaros nuotykis. Pasibaigus vasarai Lina susirado vaikiną, santykiai atrodė tikrai rimti ir ateitis piešiama tik together. Jie persikėlė gyventi kartu. Darbas, mokslai, namai. Tačiau ta meilė nebuvo jau tokia „rožinė“ kaip atrodė iš pradžių. Jie buvo visiškai skirtingi: vienas ramus ir lėtas, kitas nenustygstantis vietoje, vienas mėgo naujoves, iššūkius, kitam buvo gerai taip, kai yra. Turbūt ta vadinamoji priešingybių trauka „veikė“ tik trejus metus. O gal reikėtų sakyti „net“ trejus metus? Ir po to kažkas įvyko? O gal išblėso „amžina meilė“? Lina nebenorėjo būti su savo vaikinu, nebenorėjo su juo gyventi. Ir, kaip būna tik pasakose, įvyko „stebuklas“...Na, prieš „stebuklą“ reikėtų pridurti, jog ji išsiskyrė su vaikinu ir bandė pradėti gyvenimą iš naujo.
Tai buvo šaltas lapkritis. Ir staiga – „stebuklas“! Liejant išsiskyrimo ašaras paskambino JIS! Po trejų metų kaip iš giedro dangaus nukrito. Nuo tos akimirkos telefonas kaito nuo skambučių, skype žinutės neleido kompiuteriui užmigti. Taigi virtualiai jie bendravo tris mėnesius, kol galiausiai nusprendė Naujuosius metus švęsti kartu trečioje šalyje, t.y. ne jo gimtuosiuose kraštuose ir ne Lietuvoje. Buvo pasirinkta lietuvių taip pamėgta Turkija. Žodžiais neįmanoma apsakyti kokie jausmai, emocijos užplūdo susitikus po tiek laiko. Žinoma, pradžia buvo sunkoka, nežinai kaip čia vėl bendrauti, ką sakyti, juk realybė pranoksta internetą. Bet kaip sakoma laikas viską užgydo ir sudėlioja į vietas...
Lietuvaitė Turkijoje. Ši istorija ne apie tai, kokios lietuvaitės gražios (kas to nežino!), ir ne apie tai, kaip turkams patinka lietuvaitės (o kas to nežino!). Tau nereikia net būti 90-60-90, nereikia būti modeliu, tu jau esi pati gražiausia, seksualiausia. Nes čia – tu išskirtinė, tu kitokia nei vietinės merginos (žinoma, turisčių visur galima sutikti). Visų žvilgsniai į tave! O įsivaizduoji kaip jaučiasi vaikinas, einantis šalia tavęs? Juk ta, visų trokštama mergina eina su juo! Ar dar reikia kažkokio įvertinimo, kai visų akys įsmeigtos į tave? Taigi, taip jautėsi Mohamedas vesdamasis Liną Stambulo gatvėmis. Savaitė, dienos ir naktys praleistos kartu, greitai prabėgo ir atėjo laikas vėl išsiskirti...Nežinant, kada vėl įvyks susitikimas ir ar išvis jis įvyks.
Lūžis. Ta savaitė sugrąžino prisiminimus, simpatiją. Atrodo metų praleistų atskirai net nebuvo. Negalima sakyti, jog šis susitikimas visiškai numalšino skausmą ar buvusiojo ilgesį, tačiau Kažkas įvyko. Grįžus po kelionės internetiniai pokalbiai tapo rimtesni. Atsirado tokios temos kaip gyvenimas kartu, bendros svajonės, pažintis su tėvais, net vestuvės! Bet eikime per visą istoriją nuosekliai. Ne viskas buvo taip gražu ir rožėmis klota. Kaip sako Lina, kartais atsiskleisdavo tokie jo būdo bruožai, kurių niekad nepastebėdavai, nenorėdavai pastebėti arba jau atėjo tas laikas, kai nebegali tylėti ir galvoti, jog viskas bus gerai, nėra ko nerimauti. Pagrindinė priežastis, kalbant apie nesutarimus, kurią ji įvardija, tai kultūrų skirtumai. Kaip tau patiktų frazė, pasakyta mylimojo (juk jau galima juos vadinti mylimaisiais?): „Aš nepasikeisiu, toks esu ir būsiu. O tave greit pakeisim“. Šie žodžiai ir buvo jo didžiausia klaida, o jos didžiausias laimėjimas. Ir po tokių žodžių dar kiltų kažkam noras važiuoti į svetimą šalį, svetimą kultūrą, kai ir taip aplink vien sklando istorijos apie nelaimingus santykius su užsieniečiais, vaikų grobimą, vyrų nesukalbamumą ir pan. Tačiau lietuvaitės juk ne iš kelmo spirtos kaip sako senolių išmintis. Taigi ji nebegalėdama taikstytis su jo valdingumu, taip ir pasakė: Viskas baigta! O tokiomis akimirkomis, dar ypač, kai skiria didelis atstumas, geriausias vaistas kiekvienai – ištrinti jį iš visur: telefono, skype ir pan. Sužaidžia akimirkos emocijos. Čia labai tinka žodžiai iš Madonnos dainos Miles away: „When I’m gone you’ll realize, That I’m the best thing that happened to you”. Ji parodė, jog nėra naivi mergaitė, įsikabinusi į jį ir nieko pati nesugebanti padaryti, net priimti sprendimo. Po „viskas baigta“ terapijos įvyko dar vienas stebuklas – vaikinas ėmė keistis (na bent jau panašu į tai). Prasidėjo atsiprašymai, kad čia buvo tik pasikarščiavimas, kad viskas bus gerai, kad abu ras išeitį iš visų problemų ir galiausiai, jis parodė, kad irgi gali keistis! Dėmesio Linai Mohamedas ir taip nestokodavo, tačiau dabar jo dar padaugėjo. Jei gali įsivaizduoti, jog šiais laikais žmogus namuose neturi interneto, tai toks faktas, kad jis sėdėdavo darbe iki 22 val. vakaro turbūt irgi nestebintų. Tačiau jis sėdėdavo ten ne dėl to, kad nespėdavo atlikti visų savo dienos darbų, o todėl, kad laukdavo, kol ji grįš po darbo ir paskaitų, ir prisijungs prie skype. Tada galės jai pasakyti kaip jos pasiilgo, paklausti, kokia buvo jos diena ir pan. Šiais krizės laikais juk neprašnekėsi telefonu keleto valandų, o skype pokalbiai užsitęsdavo net iki 1 val. nakties. Ir nepamirškime „smulkmenėlės“, jog jis sėdi darbe. Vaikinas stengiasi nebebūti toks kategoriškas, juk reikia pripažinti ir kitų nuomones, stengiasi ją suprasti. Suprasti, jog Vilnius – tai ne Dubajus, gyvenimas, darbas, daug kas čia skiriasi. Mohamedas net pasiūlė sumokėti už kelionę į Turkiją (kuri planuojama rugpjūtį), kas jam, labai...labai taupiam žmogui turbūt irgi buvo didelis žingsnis. Taip po truputį emocijoms aprimus porelė vėl grįžo prie klausimų apie ateitį sprendimo.
Bendras gyvenimas. Linai norint apsigyventi Dubajuje ar tiesiog ten nukeliauti kaip turistei, reikia pereiti ugnį ir vandenį. Vizų taip lengvai niekas nedalina. Tu negali važiuoti pas nevedusį vyrą, jei, žinoma, jūs nesusituokę, reikėtų ieškoti merginos, gyvenančios ten, kuri galėtų tave pakviesti atvykti ir panašios priežastys, kalbant apie gyvenimą Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Išeitis – ištekėti? Na, aišku yra ir daugiau variantų, bet...šis buvo vienas iš galimų.
Pažintis su tėvais. Jei jau kalbame/svajojame apie vestuves, tai turėtų skambėti (bent jau skambėti) rimtai. Lina: „Pasakyk savo tėvams apie mane, mus“. Kas nežino musulmoniškos kultūros, tai situacija yra tokia, jog ten vyrauja „motinos kultas“. Taigi jo šeimos galva buvo mama (ir močiutė). Mohamedas pasakė apie savo meilę kitatautei. Turbūt tik jis ir gali pasakyti, ar čia nebuvo klaida...Motinos reakcija buvo audringa. Krikščionė? Ne mūsų kultūros žmogus? Niekada! Jei vaikinas nebūtų susiradęs nuotakos, tai už jį būtų padariusi močiutė. Tai ne problema, įprastas dalykas. Tačiau jis rado, kokią jis norėjo. Tokią, kokios šeima nesitikėjo. Kaip turėjo reaguoti Lina, kai sužinojo, jog jeigu už jo ištekės, niekada nematys jo šeimos, giminių? (dalies giminių, kai kurie iš jų labai „liberalūs“ ir atlaidžiau žiūri į tradicijas). Rimtas žingsnis: jausmai, aprūpintas gyvenimas ir Mohamedo šeimos atstūmimas, nes tu ne Tokia, o Kitokia! Tačiau po kurio laiko situacija „pagerėjo“. Jo motina pasakė, jog Mohamedas gali būti su Lina, tik to jis niekad negalės pasakyti savo tėvui (tėvas sunkiai serga), tai žinos tik keletas žmonių. Gal kai gims vaikelis viskas/kažkas pasikeis? Gal. Tada atėjo laikas jos tėvams sužinoti, galbūt apie būsimąjį žentą. Turbūt niekas nenustebs, kad reakcija buvo neigiama. Mama klausėsi be didelio susidomėjimo, tarsi galvodama, jog tai tik užgaida, kuri greitai praeis.
Vestuvės? Tačiau užgaida nepraeina. Rugpjūtį jie vėl susitiko Turkijoje. Grįžusį po atostogų ji iškart ištiesė ranką ir parodė nuostabų sužadėtuvių žiedą, kuris jau puošė jos ranką. Nežiūrint į laimę spinduliuojančias akis ir tik mylimojo vardą tariančias lūpas, dabar įsimylėjėlius užplūdo tokios problemos, kaip dokumentų tvarkymas. Pasirodo ne taip lengva ištekėti už užsieniečio, o ypač musulmono. Nors preliminari vestuvių data jau yra....belieka laukti kovo mėnesio...Abu – ir Lina, ir Mohamedas ant kortos pastatė netgi santykius su tėvais, kad tik būtų kartu. Ar ši istorija gali turėti laimingą pabaigą? „Ši istorija turės laimingą pabaigą“-, sako ji. Nors palaikymo iš aplinkinių Ji nesulaukia, visi į tai žiūri kritiškai, visų pirma dėl jo religijos, antra dėl tokio jų bendravimo (kurio didžioji dalis sudarė internetas). Kiek žmonių, tiek ir nuomonių – negali nei teisti, nei sveikinti. Gyvenimas parodys ar laimėjo visuomenės stereotipai prieš jausmus. O dabar belieka laukti kovo ir istorijos tęsinio.
