Dar niekada..., bet aš išmoksiu...

Va ir atėjo laikai, kai pasaulį užvaldė visagalė meilė! Tris kartus VALIO! Kur tik pažvelgsi visur tik meiliai susikabinusios porelės, merginos ir vaikinai saldžiai vienas kitam žiūrintys į akis... Kaip AŠ pasakyčiau: "Gražu net rūūūūūžava". Na, aišku, nežinai žmogus, kiek pas juos ten gražu, o tuo labiau kiek ten rūūūūūūžava, bet toks vaizdelis tikrai gerai nuteikia. Žinoma, vienišam gal taip ir neatrodo, o gal priešingai? Neseniai sutikau porelę, kuri tikrąja to žodžio prasme SKLEIDĖ MEILĘ!!! Turbūt bučiavosi kas sekundę (jei ne kas milisekundę!), nepaleido vienas kito rankų,visas likęs pasaulis jiems neegzistavo...O pažįstami tik mėnesiuką. Ar Jums nepavydu? Na aišku nebent baltu pavydu gali pavydėti...tik žiūri ir galvoji,vaje...kaip gražu,kaip romantiška, o ar pats kada esi tą patyręs? Hmm..turbūt dažnas atsakytų "Ne". Na buvo tų bučinukų, pasivaikščiojimų už rankyčių, bet tai toli gražu ne tai, ką teko matyti. Dar didžiaisiais filosofijos studijų laikais teko girdėti "Žmogus ištiko žmogų". Čia turbūt ištiko su kaupu...
Neseniai išgirdau frazę, jog poroje vienas vis tiek myli labiau. Tada įsivaizduoju, kaip nesinori būti juo, tuo „labiau pametusiu galvą“. Taip, mylėti yra gera, gražu. Bet, kai žinai, jog tavo pastangos, tavo „įdirbis“ keliskart didesnis nei antrosios puselės...Aš tuo netikiu! Arba kitais žodžiais tariant, turiu kitą teoriją. Ne vienas myli labiau, o tiesiog meilės, jausmų reiškimo būdai skiriasi. Juk neveltui sakoma „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“. Todėl, kad ir kartais antroji pusė sureaguoja ne taip, kaip tau atrodė „reikėjo“, dar ne pasaulio pabaiga. Reikia mokytis. Mokytis suprasti kitą, mokytis parodyti save ir užauginti meilę.
Atskleisiu paslaptį. Dar niekada niekam nesu pasakiusi „myliu“. Juk atrodo buvo tų „meilių“, galėjai sakyti ir sakyti. Bet nesakiau. Tiesą pasakius net minčių tokių neturėjau. O kas pasikeitė dabar? Dabar bijau tai padaryti. Tiesiog atrodo, kad ištarti šiuos žodžius, taip pat reikia išmokti. Čia juk ne „labas rytas, kaip miegojai?“. Čia turėtų būti tai, dėl ko žmonės ir būna kartu, dėl ko pykstasi, verkia ir po to taikosi, dėl ko šaltą vakarą sako „mane sušildyti gali tik tavo šiltos akys“. Gerai pagalvojus, tos akys turbūt jau tūkstantį kartų pasakė „myliu tave, mažiuk“, o žodžiai? Jie dar palauks. Šitos pamokos dar neišmokom, bet kaip ir visko, to taip pat galima išmokti...
Kartą esu pasakiusi „niekada“ ir net pasirašiau su velniu sutartį, kad tikrai NIEKADA!!! Na, iš tikrųjų, tas velnias buvo mano draugė, o „niekada“ buvo pavartotas sakinyje, kalbant apie vestuves. Įėjus į bet kurį socialinį tinklą, vis daugėja draugų nuotraukų, kuriose jie švenčia ne kažkokį eilinį gimtadienį, o savo vestuves. Kur pažvelgsi visur balta...Tik ne nuo sniego, o nuo nuotakų suknelių. Gražu. Bet ar dėl to galėjo pasikeisti mano „visą amžių“ turėta nuomonė, kad vestuvių nereikia ir iš vis jos yra nesąmonė. Ir štai išaušo diena, kai aš savo geriausiai draugei pasakiau: „Noriu ištekėti“. Draugė juokiasi: „Jau mūsų TAS amžius, kai visi tik ir tuokiasi, tai ir mums jau laikas“. Kokia būtų mano teorija? Nesvarbu, koks tas laikas: tas ar ne tas! Manau...mane ištiko...